poteris

põteris sm. (1) 1. M žr. poteriai 1: Kiek pabuvęs, atsisuks ir klausia: „Ar kalbėt gi põterį?“ Ds. Reikia, nuėjus į bažnyčią, nors poterį sumesti (sukalbėti) Žmt. Guldamas vis šventajam poterį sukalba SI296. ║ Mž135, 381 malda „Tėve mūsų“: Jog geresniai atmen arti, nent poterį byloti Mž10. 2. Alk atskiras karolių ar rožinio rutuliukas: Jis vis svaidė poteriais ir nedavė numirėliui užkopt LTR(Nmn). Senovėj buvo tokie karnietai su põteriais Žln. Aš põterių jau negaliu sučiupinėt, ma[n] nupirkit didesnį rožančių Jrb. Užsnūdau ražančiaus poterukùs beslankiodama Mrj. Jau mano rožančiui kelių poteriukų trūksta – nutrūkinėję Skr. Uoga (spanguolė) kaip ražončiaus põteriai Lb. | prk.: Štai smulkiais rožančiaus poterėliais nubėgta pilkosios pelytės, o čia porine grandinėle nušmaukšta žebenkšties J.Balt. ^ Kas vidurė[je] poterių (poteriukų Vkš)? (siūlas) LTR. 3. susisukusių, susivijusių siūlų mazgas, garankštis: Kai siūlai esti sukrūs, tai net põteriai pasdaro Ds. Vilnose, kur tik poteriùkas, te ir trūksta Ssk.

◊ põterį skaitýti bambėti: Žydas vėl savo põterį skaĩto, ale bernas nė žodžio neatsiliepia Jrk58.